Šį pavasarį Skersvėjyje virš galvos pražydo spalvoti amalų vainikai. Ne iš miško – iš vaizduotės. Sukurti dizainerės ir menininkės Julios Janus, jie kabo virš Skersvėjo tako lyg būtų čia visada buvę – lyg vėjas juos atnešė, pamiršo pasiimti ir nusprendė: tegu lieka. Dieną jie tyliai stebi, kas eina, kas skuba, kas sustoja. Vakare – ima kalbėti spalvomis. Apie artumą, apie netikėtus susitikimus, apie tai, kad gražiausi dalykai dažniausiai nutinka tada, kai nieko nelauki, kaip tas katinas ant palangės Užupio kiemelyje. Sako, kad po amalais reikia bučiuotis. Aš sakau, Jono Meko Skersvėjyje – tuo labiau.